Aktualu ir naudinga Kodėl plaučiai yra skirtingi, o kvėpuoti taisyklingai – sudėtinga užduotis?
Sustojus kvėpavimui, mirtume per kelias minutes. Šis gyvybiškai svarbus procesas savo sudėtingumu primena simfoniją, kurioje kaip lygiaverčiai partneriai dalyvauja ne tik plaučiai, bet ir raumenys bei smegenys. Žinoma, plaučiai čia vaidina svarbiausią vaidmenį. Dažniausiai mes juos suvokiame gana primityviai – kaip siurblį, kuris iš aplinkos pumpuoja orą ir šalina iš organizmo jame susidariusį anglies dvideginį, taip pat įsivaizduojame, kad tai ne toks jau didelis organas, slypintis kažkur krūtinės ląstos gilumoje. O iš tikrųjų plaučiai yra labai sudėtingas inžinerinis įrenginys ir net mokslininkai dar ne viską apie jų funkcijas yra išsiaiškinę.
Vidaus organas, atviras aplinkai
Galime likti nustebinti šio palyginimo: jeigu išmatuotume žmogaus plaučius sudarančių segmentų paviršių ir šį audinį išklotume ant žemės, jie užimtų beveik 90 kvadratinių metrų plotą, panašiai kaip lauko teniso aikštelė. Atrodo neįtikėtina, bet, kai įsigilini į plaučių sandarą, daug kas paaiškėja: juos sudaro beveik 500 milijonų mažyčių plonasienių pūslelių-alveolių, per kurias vyksta dujų apykaita. Be to, žmogaus plaučiuose yra apie 300 milijonų kapiliarų. Jeigu juos sudėtume į vieną liniją, kapiliarai nusidriektų net apie 1, 6 tūkst. kilometrų.
Mokslininkai plaučius vadina didžiuoju paradoksu. Iš vienos pusės jie yra labai gležni, dėl menkiausio randelio gali prarasti elastingumą ir nebesugebėti atlikti savo funkcijos. Iš kitos pusės, nors yra vidaus organas, yra labai atviri, kaip žaizda, į kurią iš aplinkos gali lengvai patekti patogenai, bakterijos, alergenai, teršalai. Nuo šių išorės įsibrovėlių juos budriai saugo specifinės rūšies ląstelės, kurios gamina ir išstumia gleives, o gleivės šiuos nepageidaujamus svečius surenka ir padedamos mažų bronchus išklojusių plaukelių po truputį stumia burnos link.
Žmogus vidutiniškai įkvepia 16 kartų per minutę arba 23 tūkst. kartų per dieną, sulaukę 80 – ties mes jau būname įkvėpę ir iškvėpę apytikriai bilijoną kartų. Kvėpavimas yra instinktas, toks pats kaip rijimas ar čiaudėjimas, kūdikis nepraėjus nė 10 sekundžių nuo gimimo įkvepia pirmąjį kartą ir plaučiai pradeda savo darbą, kurį tęsia iki pat mirties. Todėl ir mokytis kvėpuoti naujagimiui nereikia, tai jis daro nesąmoningai. Per daug nesusimąstydami kvėpuojame, kol neatsiranda sutrikimų ar nesusergame, o tada neretai paaiškėja, kad kvėpuojame netaisyklingai.
Vienas plautis gali atidirbti už du
Įkvepiamo ir iškvepiamo oro tūris per parą yra apie 800 litrų. Jame esantis deguonis iš plaučių patenka į kraujotakos sistemą, o kraujas jį nuneša į visus organus, audinius. Ten deguonis susijungia su maisto medžiagomis, išsiskiria energija, kurią organizmas panaudoja, ir susidaro organizmui nereikalingas anglies dioksidas. Tada kraujas anglies dioksidą atneša atgal į plaučius ir iš ten jis pašalinamas su iškvepiamu oru. Taip vyksta dujų apykaita plaučiuose: deguonis paimamas, o anglies dioksidas šalinamas. Šį procesą kontroliuoja smegenys.
Jos kontroliuoja ir raumenų darbą. Įkvepiant orą susitraukia tarpšonkauliniai raumenys. Jie pakelia šonkaulius aukštyn ir išsiskečia. Taip pat susitraukia diafragmos raumuo. Ji suplokštėja ir taip pat šiek tiek susitraukia, padidėja krūtinės ląstos tūris, slėgis krūtinės ląstoje sumažėja ir galiausiai oras traukiamas į plaučius. Orą iškvepiant atsipalaiduoja tarpšonkauliniai raumenys, šonkauliai nusileidžia žemyn ir suartėja, diafragmos raumuo suglemba. Diafragma išsilenkia ir pakyla aukštyn, tada sumažėja krūtinės ląstos tūris, o slėgis padidėja, oras išstumiamas iš plaučių.
Plaučiai užima apie 80 proc. krūtinės ląstos ertmės, sveria apie 900-1300 gramų ir yra nesimetriški. Dešinysis šiek tiek didesnis nei kairysis – platesnis ir trumpesnis, kad liktų vietos kepenims, o kairysis siauresnis, kad tilptų širdis. Dešinysis plautis turi 3, o kairysis – 2 skiltis, juos skiria tarpuplautis. Plaučius iš visų pusių dengia plona plėvė, vadinama pleura. Plaučiai susideda iš bronchų medžio, sudaryto iš dviejų pagrindinių šakų, vedančių į kairį ir dešinį plaučius. Šios šakos šakojasi į vis smulkesnes, bronchioles, jos baigiasi maišeliais – plaučių alveolėmis. Galima sėkmingai gyventi ir su vienu plaučiu, jis atidirba už abu, tačiau reikia riboti fizinį krūvį.
Taisyklingas kvėpavimas – ne duotybė
Manoma, kad net 90 procentų suaugusių žmonių kvėpuoja netinkamai. Kitaip tariant, labai greitai, neritmingai ir paviršutiniškai. Specialistų teigimu, taisyklingas yra kvėpavimas diafragma (pilvu), arba gilusis. Taip paprastai kvėpuoja vaikai. Visi gimstame mokėdami taisyklingai kvėpuoti, deja, bėgant metams, dėl nejudraus gyvenimo būdo, netaisyklingos laikysenos, antsvorio, rūkymo, dažnai patiriamo streso ir kitų priežasčių šį gebėjimą prarandame. Kvėpuojant negiliai, deguonis plaučius pasiekia mažomis dozėmis, todėl jie priversti dirbti intensyviau ir imame kvėpuoti tankiau.
Normalus, nesutrikęs kvėpavimas užtikrina oro patekimą į visas plaučių dalis. Taisyklingai kvėpuojant didėja krūtinės ląstos judesių amplitudė, stiprinami raumenys, dalyvaujantys kvėpavimo, kosėjimo veiksmuose. Kvėpavimo pratimai, atliekami reguliariai, padidina gyvybiškai svarbų plaučių tūrį, padeda pasišalinti kvėpavimo takuose susikaupusiam sekretui, mažina plaučių infekcinių susirgimų, uždegimo riziką. Netaisyklingas kvėpavimas siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu, kitomis kraujotakos ligomis, manoma, gali didinti kepenų, inkstų ligų riziką.
Psichologų teigimu, kvėpavimas yra glaudžiai susijęs su patiriamomis emocijomis. Kai jaučiame stresą, įtampą ar nerimą, dažniausiai pradedame kvėpuoti greitai ir negiliai, sulaikome kvėpavimą. Panašiai kvėpuojame ir apimti pykčio. Patirdamas baimės jausmą, žmogus taip pat kvėpuoja greitai, tačiau paviršutiniškai. O štai džiaugsmo būsenoje kvėpuoja lėtai ir giliai. Netaisyklingai kvėpuodami pabloginame savo būseną, o, sureguliavę kvėpavimą, galime sumažinti patiriamą stresą, neigiamas emocijas. Tiesa, pasikeitusio kvėpavimo paprastai nejaučiame.
Tai įdomu:
- Plaučiai iš kitų organų išsiskiria tuo, kad nuolatos kontaktuoja su mus supančia aplinka ir yra jai jautrūs.
- Nerūkančių žmonių ir vaikų plaučiai rausvos spalvos, rūkalių – tamsiai pilki ar net juodi. Be to, rūkančių žmonių plaučių tūris gerokai sumažėja, jie praranda elastingumą, dėl to greičiau subliūkšta.
- Tarp plaučius dengiančios ir krūtinės ląstos sieną išklojančios pleuros yra siauras tarpas, vadinamas krūtinplėvės arba pleuros ertme. Joje yra apie 20 ml skysčio, kuris sutepa pleurą ir sumažina plaučių trynimąsi į krūtinės ląstos sieną, kai plaučiai juda kvėpuojant.
- Normalus kvėpavimo dažnis yra nuo 12 iki 20 įkvėpimų per minutę. Kūdikiai kvėpuoja greičiau, normalus naujagimio kvėpavimo dažnis siekia iki 40 kartų per minutę.
- Vyrų plaučių tūris didesnis nei moterų, atitinkamai 750 ir 280-380 kubinių centimetrų.
- Normaliu kvėpavimu laikomas kvėpavimas, kai ramybėje plaučių kvėpuojamasis tūris yra 0,5 litro, kvėpavimo dažnis – 10–15 kartų per minutę, pro plaučius per minutę praeina apie 7–7,5 litro oro.
- Netaisyklingas kvėpavimas, kai plaučių ventiliacija yra padidėjusi, nustatomas daug dažniau nei esant sumažėjusiai plaučių ventiliacijai. Taip gali atsitikti dėl streso, rūkant, netinkamai maitinatis, nutukus, sergant kai kuriomis ligomis. Padidėjus ventiliacijai žmogus kvėpuoja giliai, bet jam trūksta oro. Kvėpuojant netaisyklingai, deguonies trūksta visoms organizmo sistemoms.
