Aktualu ir naudinga Supūliuoti gali ir įbrėžimas, ir nubrozdinimas
Įpjovimai, įbrėžimai, įdūrimai ir nubrozdinimai – dažniausiai pasitaikantys paviršiniai odos pažeidimai. Šios žaizdos nėra labai pavojingos, tačiau netinkamai jas prižiūrint ar visai nekreipiant dėmesio padidėja infekcijos rizika. Paprastai užtenka jas dezinfekuoti, bet kai kuriais atvejais prireikia ir rimtesnio gydymo. Paviršinių žaizdų gali atsirasti bet kada, todėl pirmosios pagalbos priemonių, tokių kaip pleistrai, reikia visuomet turėti su savimi, kur beeitumėte ar bevažiuotumėte.
Pažeidžiamas tik epidermis
Oda yra vienas didžiausių ir svarbiausių žmogaus organų, saugantis mūsų kūną nuo ligų sukėlėjų, mechaninių, terminių ir kitų traumų. Ji minkšta ir elastinga, tačiau gana lengvai pažeidžiama. Smailiu daiktu ją nesunku pradurti, aštriu – įbrėžti ar įpjauti, o atsimušus į kietą paviršių – nubrozdinti. Taip atsitinka ne tik nuolat dūkstantiems vaikams, bet ir suaugusiems dirbant įvairius buities ar ūkio darbus, sportuojant, pramogaujant, iškylaujant.
Nusibrozdinus pažeidžiamas viršutinis odos sluoksnis epidermis. Dažniausiai nubrozdinamos tos kūno vietos, kuriose mažiau minkštųjų audinių – keliai, alkūnės, kulkšnys, kakta, delnai ar kitos vietos, kuriomis atsiremiame griūdami siekdami sušvelninti smūgį. Nubrozdinta vieta dažnai būna užteršta purvu arba kokiomis nors dalelėmis, tokiomis kaip smėlis, žemė, svetimkūniais – akmenukais, medžio atplaišomis ir pan. Dažnai nusibrozdinus pažeidžiamas didelis odos plotas.
Įbrėžimų ir įdrėskimų, kurie taip pat pažeidžia tik odos paviršių, gali atsirasti nuo kontakto su aštriomis žolėmis, medžių šakomis, augalais su spygliais, dygliais. Pavyzdžiui, grybaujant ar uogaujant miške, stovyklaujant gamtoje, dirbant sode ar darže. Apdraskyti ir subraižyti gali ir gyvūnai, tiek naminiai augintiniai, šunys, katės, jūrų kiaulytės, triušiai, šeškai, jų visų nagai ir dantys aštrūs. Namuose laikomi paukščiai taip pat gali paženklinti odą įbrėžimais snapu, nagais.
Įdūrimai ir įpjovimai atsiranda nuo smailių, aštrių daiktų neatsargiai su jais elgiantis. Tai gali būti adatos, virbalai, peiliai ir kiti stalo ar meistrauti skirti įrankiai, žirklės, vinys, akmenys, stiklai, metalas, netgi popierius, plastikas. Jeigu žaizdos negilios, ne didesnės nei 2–3 milimetrų, nepažeidžiamos venos ir arterijos, jos paprastai stipriai nekraujuoja. Taigi, ir siūti nereikės, sugis savaime ir randų greičiausiai neliks. Išskyrus nebent atvejus, kai jos ant veido.
Galima gydytis savarankiškai
Visas šias paviršines žaizdas galima gydytis savarankiškai. Tačiau su sąlyga, kad jas tinkamai dezinfekuosite ir prižiūrėsite. Pažeidus odos vientisumą net visai nestipriai, į žaizdelę gali patekti bakterijų ir kitų mikroorganizmų, todėl pirmiausiai reikia pasirūpinti jos švara. Tiesa, dar prieš tai gerai nusiplauti ar dezinfekuoti rankas. Žaizdą reikia nuplauti švariu vandeniu, geriausia, tekančiu ir muilu, o po to nusausinti. Nenaudokite tam vatos, kad žaizdoje neliktų jos plaušelių, geriau tiks bintas, tvarstis, sterili servetėlė, švarus audinio gabaliukas ar pan.
Jeigu žaizdoje matote nešvarumų, reikia juos išvalyti braukiant nuo žaizdos centro į kraštus, apžiūrėti, ar joje nėra svetimkūnių, o radus juos pašalinti. Kraujavimo, ypač, kai jis nestiprus, stabdyti neskubėkite, su tekančiu krauju žaizda taip pat savaime prasiplauna. Galima pasitelkti ir specialius antiseptinius skysčius, skirtus žaizdoms, odai aplinkui jas plauti, valyti. Vėliau galima ją patepti geliu ar kremu, kuris ir dezinfekuoja, ir skatina gijimą, o galiausiai uždėti tvarstį ar pleistrą. Jei baiminatės, kad liks randai, yra specialių priemonių, apsaugančių nuo jų susidarymo
Svarbu nepamiršti jo dažnai keisti ir stebėti, kas vyksta pažeistoje vietoje. Kelis kartus per dieną apžiūrėkite, ar žaizda, oda aplinkui ją neparaudusi, nepatinusi, ar oda ne karšta, ar nesimato pūlingų išskyrų, ar nejaučiate stipresnio skausmo. Jeigu pastebėjote bent vieną šių požymių, nieko nelaukdami kreipkitės į gydymo įstaigą, kad žaizdą apžiūrėtų gydytojas, nes šie simptomai dažniausiai rodo beprasidedančią infekciją.
Kai nubrozdinimas, įbrėžimas, įpjovimo ar dūrio vieta yra sausi, nešlapiuoja, sužeistos vietos geriau nebintuoti ir neklijuoti ant jos pleistro. Išskyrus atvejus, jeigu šie pažeidimai yra nepatogiose vietose, kurios kliūva vaikštant, dirbant, gali užsiteršti. Užtenka žaizdą išvalyti, dezinfekuoti ir palikti ramybėje, kraujui sukrešėjus neužilgo susiformuoja šašas, sudarantis natūralų apsauginį barjerą. Svarbu jo nedraskyti, o palaukti, kol pats nukris, net jei ir nieži.
Ar greitai sugis, lemia daug faktorių
Lėčiau žaizdos gyja tiems asmenims, kurių imuninė sistema yra nusilpusi. Taip gali atsitikti sergant cukriniu diabetu, ypač kai jis prastai kontroliuojamas, širdies ir kraujagyslių ligomis, nutukus, nevisavertiškai maitinantis, kai organizmui trūksta tam tikrų medžiagų, audiniai gauna nepakankamai deguonies. Rūkymas, alkoholio vartojimas, kiti žalingi įpročiai taip pat yra rizikos faktoriai. Įtakos turi ir amžius, žaizdelės, net ir nedidelės, ilgiau gyja kūdikiams ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Taip pat vartojantiems tam tikrus vaistus, pavyzdžiui, sisteminio poveikio gliukokortokoidų ir kitų imunosupresinių preparatų, skiriamų po transplantacijų ir kai kurių kitų operacijų. Oro temperatūra ir sąlygos taip pat reikšmingos gijimo procese, žaizdos lėčiau traukiasi per karščius, kai lauke labai sausa. Gijimo procesą gali stabdyti ir didelė aplinkos tarša. Vidutiniškai visos minėtos paviršinės žaizdos užgyja per tris dienas–savaitę.
Gydama žaizda, nesvarbu, kokio tipo ir gilumo, pereina keturias svarbiausias stadijas: uždegimo, granuliavimo, epitelizavimo ir rando brendimo. Gyjant žaizdai dalyvauja įvairios ląstelės – trombocitai, makrofagai, leukocitai, fibroblastai. Žaizdų gijimo sutrikimai gali pasireikšti dvejopai – sulėtėjusiu jų gijimu arba pertekliniu audinių augimu ir hipertrofinėmis granuliacijomis bei dėl jų iškilusiu bjaurojančiu randu.
Paspartinti žaizdų gijimą gali padėti vaistai ir terapijos, gerinančios kraujotaką, mažinančios sutinimą. Kai kuriais atvejais gelbsti apmirusių audinių aplinkui žaizdą pašalinimas, tačiau to prireikia dažniausiai supūliavusioms žaizdoms. Yra specialių tepalų, gelių ir kitų išorinių priemonių, pagreitinančių gijimo procesą. Pavyzdžiui, vis plačiau naudojami efektyvūs absorbciniai ir kitų rūšių tvarsčiai, impregnuoti gijimą skatinančiomis medžiagomis.
