Mano vaistinėLiežuvis reikalingas ne tik malti nuo ryto iki vakaro, bet ir valgymo malonumui
Iš raumenų sudarytas liežuvis mums padeda kramtyti ir ryti maistą, pajusti jo temperatūrą. Liežuvis pirmasis užfiksuoja, ar maiste, kurį valgome nėra aštrių dalelių, pavyzdžui, kaulų. Liežuvis aktyviai dalyvauja ir kalbėjimo procese, jam judant, liečiant gomurį ir dantis sukeliami artikuliuoti garsai, sudarantys kalbos pagrindą.
Ar žinote, kad:
Liežuvis sudarytas iš 8 raumenų ir pasižymi ypatingu lankstumu.
Liežuvis visą laiką juda, net mums miegant.
Skonio receptoriai atsinaujina maždaug kas dvi savaites.
Kiekvieno žmogaus liežuvio atspaudas yra unikalus.
Vidutinis liežuvio ilgis siekia apie 8 cm.
Vyrų liežuviai ilgesni nei moterų.
Druska ir cukrus, pernelyg gausiai juos vartojant, mažina skonio svogūnėlių jautrumą. Dažnas alkoholio vartojimas, rūkymas taip pat menkina jautrumą skoniams.
Liežuvio pasaitėlio ilgis ir forma turi reikšmės tariant kalbos garsus. Jei jis per trumpas, žmogui gali būti sunku ištarti tam tikrus garsus.
Anatomija ir funkcijos sudėtingesni, nei manote
Tai, ką matome veidrodyje iškišę liežuvį – tik jo dalis. Du priekiniai jo trečdaliai vadinami liežuvio kūnu, net ir jį matome ne visą. Kūnas priekyje be jokios aiškios ribos pereina į liežuvio viršūnę, o užpakalinė liežuvio dalis, kuria jis tvirtinasi prie burnos dugno, vadinama liežuvio šaknimi. Ji sudaro apie trečdalį liežuvio ilgio.
Liežuvio kūno išilginė ašis yra horizontali, viršutinis paviršius, nukreiptas į kietąjį gomurį vadinamas liežuvio nugara. Liežuvio kūno karštai liečia viršutinius ir apatinius dantis bei dantenas.
Išorinę liežuvio dalį dengia drėgna, šiurkšti gleivinė. Ji nusėta iškilimais, vadinamais speneliais arba gaureliais. Speneliai yra keturių rūšių, vienuose iš jų yra skonio receptoriai, kurių ląstelės jautrios tam tikroms maiste esančioms cheminėms medžiagoms.
Tuo metu apatinį liežuvio paviršių dengianti gleivinė yra plonesnė, lygesniu paviršiumi. Pereidama į burnos dugno gleivinę ji sudaro liežuvio pasaitėlį, kuris tvirtina liežuvio kūną prie burnos dugno.
Maiste esančioms cheminėms medžiagoms patekus ant skonio receptorių įvyksta elektrocheminiai pokyčiai, jie sužadina nervinius impulsus, kurie nukeliauja į smegenis, o šios leidžia mums pajusti ir suvokti vieną iš keturių skonių – kartų, saldų, sūrų ir rūgštų.
Kartaus skonio receptoriai išsidėstę arčiau liežuvio šaknies, saldaus – netoli liežuvio galiuko, rūgštaus – liežuvio pakraščiuose, o sūraus skonio receptoriai išsidėstę ant liežuvio galiuko ir jo priekinėje viršutinėje dalyje.
Tačiau mokslininkų teigimu, visų skonių bendras pojūtis ateina iš visų liežuvio dalių. Be to, skonio receptorių yra ir kitose burnos dalyse – gomuryje, antgerklyje, ryklėje, viršutinėje stemplės dalyje. Jų skaičius svyruoja nuo 2 iki 10 tūkst.
Su amžiumi skonio receptoriai tampa nebe tokie jautrūs ir tai gali būti priežastis, kodėl suaugę žmonės netikėtai pamėgsta valgyti tai, ko negalėjo pakęsti vaikystėje.
Be to, jų skaičius senėjant kone dvigubai sumažėja.
Vaikai turi apie 10 tūkst. skonio receptorių, tačiau jiems augant kai kurie receptoriai nustoja atsinaujinti, todėl sugusieji turi tik 5 tūkst. skonio receptorių. Tuo galima paaiškinti, kodėl vaikams kai kurio maisto skonis atrodo stipresnis.
Dar vienas įdomus faktas – nustatyta, kad ketvirtadalis pasaulio gyventojų yra ypač jautrūs skoniui, o kitas ketvirtadalis jo beveik nejaučia. Gera žinia šiems savotiškai nuskriaustiems asmenims – skonį galima išlavinti intensyviai treniruojantis.
Kiekvienas žmogus turi individualų genetiškai nulemtą skonių receptorių rinkinį, ir skonį jaučia savaip. Dėl genų kombinacijų kai kurie asmenys yra ypač jautrūs kartumui, nemėgsta žalios spalvos daržovių, greipfrutų, kavos, sojų produktų, labai saldžių valgių.
Dažniausi sutrikimai
Vienas iš dažnai pasitaikančių sutrikimų, susijusių su liežuviu – skonio praradimas. Jis gali būti visiškas, kai nejaučiate vsiai jokio skonio ir dalinis, kai nejaučiate tik tam tikro skonio, pavyzdžiui, tik sūrumo, saldumo, kartumo ar rūgštumo.
Pirmuoju atveju greičiausiai sergate virusine ar kita kvėpavimo takų infekcija ir turite slogą, kai nejaučiate kvapo, dingsta ir skonis. Tai vienas iš dažnai pasitaikančių COVID-19 infekcijos požymių.
Kita simptomų grupė – liežuvis gali ištinti, gali tapti sunku jį pajudinti, jis gali padidėti, liežuvį gali skaudėti arba deginti, tik tam tikrose vietose, arba visą.
Gali pasikeisti jo spalva – visas, ar dalis jo gali pabalti, tapti ryškiai raudonas, juodas ar rudas, kartais atsiranda kitos spalvos dėmių.
Liežuvį dengiantys speneliai gali padidėti ir atrodyti kaip plaukeliai, gali pasikeisti ir jų spalva – paprastai jie patamsėja.
Šiais požymiais gali pasireikšti liežuvio, burnos gleivinės arba kitų organizmo sistemų ar organų ligos bei sutrikimai.
Degančios burnos sindromas
Degančios burnos sindromui būdingas deginimo pojūtis liežuvyje ar kitose burnos vietose. Paprastai apima du priekinius liežuvio trečdalius, kietąjį gomurį, apatinės lūpos gleivinę. Jį dažnai lydi burnos sausumas, skonio pojūčių pasikeitimas. Ši būklė dažniau pasitaiko vyresnio amžiaus moterims, menopauzės metu. Deginimas gali būti susijęs ir su odontologinėmis procedūromis, gretutinėmis ligomis, antibiotikų vartojimu. Taip gali pasireikšti nerimas ir depresija. Įtakos gali turėti vaistai sausai burnai gydyti, diuretikų, antidepresantų vartojimas. Taip pat diabetas, kai kurių vitaminų, mikroelementų trūkumas, alerginė reakcija, nervų, kurie kontroliuoja skonį ir skausmą liežuvyje pažeidimai, hormonų disbalansas, endokrinini sutrikimai, refliuksas.
Makroglosija
Neproporcingai didelis arba neįprastai platus liežuvis vadinamas makroglosija. Ši patologija gali būti įgimta ir yra laikoma liežuvio formavimosi yda arba įgyta. Liežuvis gali padidėti sergant įvairiomis retomis ligomis, tokiomis kaip Hanterio, Dauno, Beckwitho-Wiedemanno sindromai, Pompe liga, esant idiopatinei raumenų hipertrofijai, adenoidų hiperplazijai.
Jeigu liežuvis padidėjo bei aiškios priežasties, reikėtų pasikonsultuoti su gydytojais, nes taip taip gali pasireikšti akromegalija (endokrininė liga, atsirandanti dėl suintensyvėjusio augimo hormono gaminimo), amiloidozė (daugelį organų pažeidžianti liga, kurios metu organuose tarp ląstelių atsideda medžiaga, vadinama amiloidu), miksedema (taip vadinamas skydliaukės hormonų nepakankamumas).
Staiga ištinus liežuviui, ypač jeigu tuo pat metu darosi sunku kvėpuoti, reikia skubiai kreiptis į gydymo įstaigą, nes taip gali pasiriekšti alerginė reakcija – anafilaksinis šokas, būsena, pavojinga gyvybei.
Atrofinis glositas
Taip vadinama liežuvio gaurelių ar spenelių atrofija, liežuvis tampa lygus, blizgus ir paraudęs. Šią būklę gali sukelti geležies, folio rūgšties arba vitamino B12 trūkumas, burnos sausumas, Sjogreno sindromas, burnos kandidozė, celiakija, plokščioji kerpligė.
Liežuvio įtrūkimai
Ant liežuvio gali atsirasti gilūs grioveliai vidurio linijoje arba daugybiniai grioveliai visame liežuvio paviršiuje. Taip gali atsitikti sergant Dauno arba Melkersono-Rozentalio sindromu. Kai kuriais atvejais dėl įtrūkimų gali varginti blogas burnos kvapas.
Pajuodęs liežuvis
Liežuvio ir burnos gleivinės hiperpigmentacija būdinga tamsaus gymio žmonėms, tačiau kartais ji gali atsirasti ir dėl tam tikrų vaistų – tetraciklinų grupės antibiotikų, linezolido, bismuto preparatų, antidepresantų, protonų pompos inhibitorių, interferono, ar kitų ligų, tokių kaip pelagros, Adisono ligos.
Jei liežuvis ne tik pajuodęs, bet ir gaureliai pailgėję, ši būklė gali būti susijusi su rūkymu, antibiotikų vartojimu, mieliagrybių infekcija, prasta burnos higiena.
Geografinis liežuvis
Taip vadinama pasikartojanti, uždegiminė liga, pažeidžianti liežuvio paviršių, o kartais kitas burnos gleivinės zonas. Ji apima ne visą liežuvį, o tik tam tikras dalis, ant jo atsiranda raudonos dėmės su balkšvais kraštais, todėl ir primena žemėlapį. Bėrimai gali keisti savo vietą, formą, dydį. Geografinis liežuvis būdingas sergantiems atopiniu dermatitu, psoriaze, reaktyviuoju artritu.
Ar reikia valyti liežuvį?
Gydytojai odontologai tvirtina, kad liežuvį kaip ir dantis reikia valyti, nes tai sumažina apnašų bei mikroorganizmų, tarp jų ir bakterijų kiekį burnos ertmėje, o kartu ir dantų bei dantenų ligų riziką. Pagerėja ir burnos kvapas. Valyti liežuvį ypač svarbu, jeigu ant jo kaupiasi daugiau nei įprastai apnašų.
Liežuvį reikėtų valyti bent kartą per dieną, po to, kai išsivalėte dantis ir tarpdančius.
Geriausia tam įsigyti specialų grandiklį arba šepetėlį, skirtą liežuviui valyti. Jei naudojate šepetėlį, pravers ir specialus gelis liežuvio valymui. Dantų pasta tam netinka.
Nerekomenduojama liežuvio valyti ir paprastu dantų šepetėliu ar juo labiau šaukšteliu. Atkreipkite dėmesį, kad ant kai kurių dantų šepetėlių kitoje jų galvutės pusėje yra tarsi dygliukai, jie skirti liežuvio valymui.
Svarbu liežuvį valyti švelniai, stipriai nespausti, kad nepažeistumėte ir netraumuotumėte liežuvio.
Jį reikia šveisti tiesiniais judesiais nuo liežuvio šaknies žemyn, o po to nuo centro link dantų.
