Poilsiaujame prie vandens: įsijautus į maudymosi malonumus kartais „jūra būna iki kelių“, bet iki nelaimės – tik vienas žingsnis

Pagaliau vasara, pagaliau šiluma, pagaliau galime nerti į ežerą, jūrą, upę, tvenkinį ar kiek tik norisi pliuškentis lauko baseine. Kai per atostogas, laisvadienį ar savaitgalį išsiruoši prie jo ar vandens telkinio, svajoji, kaip smagiai praleisi laiką ir tikrai negalvoji, kad gali susižeisti, imti skęsti ar užsikrėsti kokia nors infekcija, kurios pasekmes jausi ilgai. Vis dėl to gali užtekti vieno neapgalvoto žingsnio, kad tai taptų realybe. Ką reikia žinoti, kokių atsargos priemonių imtis, kad taip neatsitiktų?

Gali sudirginti akis ir odą

Su maudymusi susijusios ligos ir traumos, kaip rodo statistika, pasitaiko gana dažnai. Labiausiai paplitusios žarnyno infekcijos, taip pat akių ir odos sudirgimas. Tarp vandenyje patiriamų traumų pirmauja įpjovimai, galvos ir stuburo sužeidimai. Jų galima išvengti elgiantis apdairiai, todėl per daug atsipalaiduoti mėgaujantis vandens malonumais nepatartina, ypač pasitelkus alkoholį. Apsvaigusiems nuo jo asmenims sunkiau adekvačiai įvertinti situaciją, dažnai pervertinamos jėgos.

Vandenyje, kuriame maudomės, yra įvairių dirgiklių, pavojingų akims. Pavyzdžiui, pasimaudžius baseine, jei jam dezinfekuoti buvo naudojamas chloras, akis gali pradėti perštėti, jos gali parausti. Vandens telkiniuose yra mikroorganizmų, kurie pavojaus nekelia, tačiau jeigu maudomės su kontaktiniais lęšiais, jiems lengviau pateikti į akis. Vienas iš tokių – akantameba, kuri gali sukėlti akantamobinį keratitą – būklę, darančią didelę žalą ragenai, tai gali baigtis netgi aklumu.

Nerekomenduojama maudytis ir žydinčiame vandenyje. Jis taip pat gali sudirginti akis, be to, jame esantys dumbliai išskiria toksiškas medžiagas, o šios gali sukelti virškinimo ir kvėpavimo sistemų sutrikimus, alergines odos reakcijas. Kai vandens žydėjimą sukelia melsvabakterės, reikia būti ypač atsargiems. Alergiškus žmones nuo jų gali išberti, dar pavojingesni jose esantys toksinai, kurie kaupiasi kepenyse. Ilgainiui jie gali sukelti išsėtinę sklerozę, Alzheimerio ligą, onkologinius susirgimus.

Gresia žarnyno infekcijos

Ruošiantis poilsiauti prie vandens telkinių reikėtų iš anksto pasidomėti, ar jie neužteršti. Vandens maudyklų kokybę tikrina visuomenės sveikatos specialistai ir apie tai informacija skelbiama viešai. Šių patikrinimų metu vertinamas žarninių enterokokų ir žarninių lazdelių kiekis Atsižvelgiant į higienos normos reikalavimus, žarninių enterokokų turi būti ne daugiau kaip 100 kolonijas sudarančių vienetų 100 ml vandens, o žarninių lazdelių – ne daugiau kaip 1000/100 ml vandens.

Maudantis šiomis bakterijomis užterštame vandenyje, galime susirgti žarnyno infekcinėmis ligomis, gresia ir ausų ar akių infekcijos, kai kuriems pasireiškia odos sudirgimas, atsiranda bėrimų. Labiau pasisaugoti vertėtų vaikams, vyresnio amžiaus asmenims, sergantiems lėtinėmis ligomis, besilaukiančioms moterims. Dėl to sveikatos priežiūros specialistai nerekomenduoja maudytis vandens telkiniuose, kurių vandens kokybės niekas netikrina, ne maudyklų teritorijoje.

Nereikėtų maudytis po stiprių liūčių, ypač vandens telkiniuose, kurie yra netoli miestų, gyvenviečių, ūkių. Liūtys nuplauna automobilių tepalus, degalus, langų valymo ir kitus skysčius, pesticidus, maisto atliekas, statybviečių, namų ūkių teršalus, laukinių bei naminių gyvūnų, paukščių fekalijas. Šie teršalai patenka į lietaus kanalizacijos sistemą ir iš jos pasiekia upes, ežerus, jūrą. Maudantis juose galima užsikrėsti dizinterija, salmonelioze, kitomis bakterinės kilmės žarnyno infekcijomis.

Žarnyno infekcijos požymiai | Mano Vaistinė

Žaizdos kelia papildomą riziką

Yra kelios svarbios taisyklės, kurių reikėtų laikytis maudantis vandens telkinuose, baseinuose: stenkitės, kad į burną nepatektų vandens, o jei pateko – nenurykite jo. Išsimaudžius, jei yra galimybė, reikėtų nusiprausti po dušu. Kitas svarbus patarimas – jeigu turite didesnių, gilesnių žaizdų, geriau iš viso nesimaudykite, kad jos neužsikrėstų arba imkitės priemonių, kad jos būtų tinkamai apsaugotos vandeniui atspariais pleistrais ir pan. Po maudynių žaizdas reikia dezinfekuoti ir pertvarstyti.

Ant vandens telkinių kranto ir vandenyje dažnai mėtosi šiukšlės, kurios gali įpjauti, įdurti, pavyzdžiui, šukių, metalo, plastiko, medžio nuolaužų, kaulų. Susižeisti galima ir į aštrius akmenis, kriaukles, augalų lapus, šakas. Kai lauke didelis karštis, vaikštant basomis per įkaitusį smėlį, akmenukus galima stipriai nusideginti padus. Todėl atidžiai žiūrėkite sau po kojomis vaikštinėdami po paplūdimį, jeigu vanduo skaidrus, prieš į jį brisdami apžvelkite dugną arba avėkite apsauginę maudymosi avalynę.

Baltijos jūroje vandeniui sušilus iki 20 laipsnių, suaktyvėja vibrio bakterijų dauginimasis. Šios bakterijos gali sukelti taip vadinamą vibriozę, ligą, kuri pasireiškia vandeningu viduriavimu, pilvo skausmu ir pykinimu, šie simptomai tęsiasi apie tris dienas. Jos ypač pavojingos besimaudantiems, kurie turi žaizdų, nes gali sukelti žaizdų, minkštųjų audinių infekcijas ar kraujo užkrėtimą. Ši liga gali komplikuotis galūnių amputacija ar net baigtis mirtimi, nors tokie atvejai pasitaiko retai.

Atakuoja įvairūs vandens gyviai

Vandens telkiniuose, kuriuose gyvena paukščiai, o vandenyje yra daug moliuskų, gali būti paplitusios kirmėlės šistosomos. Šistosomų lervos gyvena moliuskuose ir iš jų išlindusios ieško šiltakraujo gyvūno, dažniausiai – paukščio. Tačiau gali pro odą prasiskverbti ir į žmogaus organizmą. Tada ant odos atsiranda raudonos dėmės, kurias labai niežti. Laimė, žmogaus organizmas nėra šitosomoms parazituoti tinkama terpė, imunitetas jas sunaikina, todėl šie simptomai greitai praeina.

Besimaudant gali įsisiurbti ir dėlė. Žmogui įsisiurbti galinčios dėlės Lietuvoje yra dvi – mažoji plokščioji ir medicininė. Prakandusios odą, dėlės įleidžia kraujo krešėjimą stabdančių seilių, todėl įkandimo dažniausiai nepajuntame. Dėlę nukrapščius ar jai nukritus įsisiurbimo vieta kurį laiką pakraujuoja. Nepavojinga, bet malonumas menkas. Plokščiosios mažosios dėlės dažniausiai aptinkamos vidutinio didumo ir dideliuose švariuose ežeruose. Paplitusios tose vietose, kur žmonės mėgsta maudytis.

Maudantis stovinčiame vandenyje reikėtų saugotis liamblijų – taip vadinami vienaląsčiai pirmuonys. Patekę į žmogaus organizmą jie sparčiai dauginasi, prisisiurbia prie žarnų sienelių, žaloja jų gleivinę ir tokiu būdu sutrikdo maisto įsisavinimą. Įtarti, kad esate užsikrėtę liamblijomis, galima pajutus pykinimą, pilvo skausmą. Maždaug po 5-7 dienų jis lokalizuojasi bambos zonoje. Taip pat gali pūsti pilvą, atsirūgstama siera, sumažėja apetitas ir ima kritsti svoris.

Venkite pavojingų pramogų

Yra poilsiautojų, kurie maudymosi neįsivaizduoja be šuolių nuo liepto ar kranto. Lietuvoje kiekvienais metais įvyksta ne vienas nelaimingas atsitikimas, kai šokinėjantys į vandenį žmonės patiria sunkias galvos smegenų ar stuburo traumas. Tik kai kuriems pasiseka atsipirkti pėdos arba čiurnos lūžiais. Dažniausiai taip atsitinka, kai gylis mažesnis nei 1,5 metro, todėl prieš šokant būtina jį patikrinti net ir pažįstamoje vietoje, nes vanduo gali būti nusekęs, ant dugno atsiradę akmenų, kelmų.

Žymiai mažiau rizikos susižeisti yra šokant į vandenį ant kojų, pataria gydytojai traumatologai. Šios taisykles verta laikytis ir šokinėjant į baseiną, ypač jeigu jame lankaisi pirmą kartą ir nesi patikrinęs gylio. Saugiausia prieš tai pasimokyti, kaip taisyklingai atlikti šuolį su profesionaliu treneriu ir tik tuomet tai daryti savarankiškai. Šuoliai į pernelyg seklų baseiną dar pavojingesni, nei į vandens telkinį, todėl rizikuoti dėl trumpos adrenalino akimirkos tikrai neverta.

Dažniausiai po nėrimo galva žemyn lūžta arba išnyra kaklo slanksteliai. Gali užtekti stipraus smūgio į vandenį. Jeigu stuburo slanksteliai tik lūžta, įmanoma pasveikti be didesnių pasekmių, tačiau kai pažeidžiamos nugaros smegenys, žmogus gali tapti neįgaliu visam likusiam gyvenimui. Kai kurie valdo rankas, kojas, tačiau sudėtingiausiais atvejais stuburo smegenys sužalojamos negrįžtamai. Kai lūžta antrasis kaklo slankstelis, sutrinka kvėpavimas, širdies veikla, žmogus gali nuskęsti.

Skendimo prevencijos priemonės

Skendimas Lietuvoje yra antra dažniausia mirties nuo nelaimingų atsitikimų priežastis. Dažniausiai skęsta asmenys, neįvertinę savo fizinio pasirengimo, plaukimo įgūdžių, sveikatos būklės, oro sąlygų, vandens telkinio gylio, krantų statumo, srovės. Taip pat tie, kurie vartoja alkoholį, maudosi nakties metu, po didelio fizinio krūvio, pervargę, per daug prisivalgę, staiga puolantys į vandenį po ilgo kaitinimosi saulėje – jiems raumenis maudantis gali sutraukti mėšlungis.

Skęstant iš pradžių refleksiškai sulaikomas kvėpavimas, stabdant vandens patekimą į plaučius. Nekvėpuojant kraujyje mažėja deguonies ir daugėja anglies dvideginio. Įtraukus į kvėpavimo takus vandens, dėl deguonies trūkumo ima trikti širdies veikla, kol visiškai sustoja. Nuo to, kiek laiko skenduolis išbuvo be oro, priklauso jo atgaivinimo galimybės. Jei mažiau nei 5 min., šansai yra apie 90 proc., neurologinių pažeidimų tikimybė siekia 10 proc., nuo 5 iki 10 min. – 60 proc.

Išgyvenus po skendimo, trukusio ilgiau, išsivysto dideli smegenų pažeidimai, žmogus lieka neįgalus. Įtakos turi ir vandens temperatūra, kuo ji žemesnė, tuo geresnės prognozės po vandeniu prabuvus ilgiau. Po skendimo gali prasidėti plaučių uždegimas, atsirasti širdies ritmo sutrikimų, šie požymiai pasireiškia vėliau, todėl atgaivintas asmuo turi būti gabenamas į gydymo įstaigą ir stebimas medikų. Būtina atidžiai stebėti vaikus, jie gali nuskęsti ir įsibridę iki kelių.