Articles on health topics Žiovulys nei naudingas, nei reikalingas, bet gali pranešti apie kai kurias ligas
Žiovulys yra refleksas, be kurio galėtume apsieiti. Manoma, kad žiovauti imame tada, kai jaučiamės mieguisti, pavargę ar nuobodžiaujame. Tačiau tai tik prielaidos, nes priežasties taip niekas tiksliai ir nenustatė. Tiesa, kontroliuoti šio proceso ar jo sulaikyti negalime: burna nevalingai plačiai prasiveria tam, kad giliai įkvėptume ir po to iškvėptume. Galbūt tai reiškia, kad mums trūksta deguonies ir taip organizmas pats pasirūpina pasipildyti jo atsargas? Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, kad žiovauti žymiai dažniau nei įprasta galime ir dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų.
Spėjimų kol kas daugiau nei įrodymų
Tad ką mes iš tiesų žinome apie žiovulį? Kaip jau minėta, žiovavimu vadinama būsena, kai netikėtai plačiai prasižojame, lėtai įkvepiame oro ir greitai jį iškvepiame. Dažnai šį veiksmą, kuris trunka kelias sekundes, dar lydi ir tęsiamas garsas, kartais ima ašaroti akys. Kai sakoma, kad žiovulys užkrečiamas, irgi nejuokaujama: žiovulį iš tiesų gali išprovokuoti išgirstas kito žmogaus nusižiovavimas ar kalbos apie šį reiškinį. Deja, jokio logiško paaiškinimo tam nėra.
Pastebėta, kad dažniausiai žiovauti imame tada, kai esame neišsimiegoję, jaučiame nuovargį ar išsekimą. Miego sutrikimai, tokie kaip miego apnėja, narkolepsija, nemiga, stresas ar pamaininis darbas taip pat gali sukelti žiovulį. Taip gali pasireikšti ir šalutinis kai kurių vaistų poveikis, pavyzdžiui, skirtų gydyti depresijai ar nerimo sutrikimams, alergijai, nuskausminančių. Juos vartojantys asmenys žiovauja ne antroje dienos pusėje, kaip įprasta, o bet kuriuo dienos metu.
Reikia vertinti kartu su kitais simptomais
Rečiau, bet pasitaiko, kai žiovauti imama patyrus širdies smūgį, kurį lydi skausmas krūtinės srityje, galvos svaigimas ir oro trūkumas, insultą. Žiovulį provokuoja ir epilepsija, neurologinės degeneracijos, tokios kaip išsėtinė sklerozė, kepenų nepakankamumas, smegenų augliai. Kartu su kitais simptomais dažnu žiovavimu gali pasireikšti vazovagalinės kilmės sinkopė – taip vadinamas trumpalaikis sąmonės praradimas dėl nepakankamo tam tikrų medžiagų tiekimo smegenims.
Stiprus kosulys, pasikartojantys jo priepuoliai peršalus ar sergant kvėpavimo takų infekcijomis, kvėpavimo sistemos ligomis, perkaitimas, dehidratacija irgi gali sukelti žiovulį. Šiuo atveju galima spėti, kad taip užsitikriname, kad į plaučius patektų daugiau deguonies, kurio šiomis aplinkybėmis neretai pritrūksta. Kai kurių šaltinių duomenimis, dažniau žiovaujame, kai patiriame skausmą, taip gali atsitikti staiga atsistojus. Žiovulys gali būti ir vienas iš demencijos simptomų.
Kada svarbu pasikonsultuoti su specialistais?
Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek kartų per dieną žiovauti yra normalu ir kada vertėtų sunerimti. Paprastai rekomenduojama atkreipti dėmesį į akivaizdžius pasikeitimus. Tarkime, jei anksčiau žiovulys užklupdavo keliskart per dieną, dažniau antroje jos pusėje, kai susilpnėja dėmesys ir koncentracija, pasijaučia nuovargis, ar negalite nustoti žiovauti per kokį nors neįdomų, užsitęsusį renginį, o dabar žiovaujate ir ryte, ir bet kuriuo kitu metu, net nesuskaičiuojate, kiek kartų.
Tokias atvejais pravartu kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris profesionaliai, apklausęs ir esant poreikiui atlikęs tyrimus įvertins, ar žiovulys gali būti kokios nors iki šiol nepastebėtos ir negydomos ligos, sveikatos sutrikimo požymis. Būtinai perspėkite jį, jeigu vartojate kokius nors vaistus. Tačiau jokiu būdu savo nuožiūra nepulkite mažinti jų dozių ar visai nutraukti naudojimo, kol neišsiaiškinote, ar būtent jie sukėlė padažnėjusį žiovulį. Tai nustatyti gali tik specialistai.
Dažnai pasitelkiamas atmetimo principas
Sulaukę paciento nusiskundimų dėl padažnėjusio žiovavimo, gydytojai paprastai pirmiausia teiraujasi, ar nesutrikęs miegas, ar jis miega pakankamai, ar pabudęs jaučiasi pailsėjęs. Nepasitvirtinus žiovulio ir miego sąsajoms, dažniausiai vertinama žmogaus psichikos būklė, siekiant išsiaiškinti, ar jis neserga depresija, nerimo sutrikimais, nes žiovulys gali padažnėti ir dėl naudojamų vaistų, ir dėl mieguistumo, taip pat, ar jis nėra pervargęs, išsekęs dėl streso, įtampos.
Toliau atmetimo būdu, atsižvelgus ir į kitus galimus simptomus, aiškinamasi, ar dažno žiovulio varginamas asmuo neturi širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų, ar neserga epilepsija, išsėtine skleroze, demencija, ar nesutrikusi jo kepenų veikla, ar nėra smegenų auglio požymių. Diagnozei patvirtinti ar paneigti gali būti skiriami įvairūs laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai, siunčiama konsultuotis su kitų sričių gydytojais specialistais.
Įdomūs faktai
Žiovauti galime pradėti dar iki gimimo, nustatyta, kad vaisus, būdamas mamos gimdoje, laikas nuo laiko nusižiovauja.
Žiovavimas atlieka ir socialinę funkciją, jis komunikuoja, kad žmogui yra nuobodu.
Viena teorija teigia, kad žiovulys yra subtilus organizmo būdas pranešti apie tam tikrus pasikeitimus. Prieš einant miegoti tai yra ženklas, kad kūnas ruošiasi poilsiui. Kai žiovaujama atliekant nuobodžią užduotį, tai gali liudyti, kad smegenys persijungia iš aukštesnio budrumo lygio į žemesnį. Po intensyvaus sporto žiovulys praneša apie organizmo perėjimą į kitą energijos režimą.
Nesistebėkite, jei žiovaujate skirsdami lėtuvu. Taip atsitinka dėl slėgio pokyčių, dėl kurių atsiranda ausies būgnelio spaudimas, nusižiovavus jis sumažėja. Tokiu būdu organizmas saugo mus nuo nemalonių pojūčių.
Ar žinojote, kad žmonės ir šimpanzės ne vieninteliai žiovauja? Žiovulys būdingas visiems stuburiniams gyvūnams, pradedant žuvimis, ir paukščiais, baigiant vilkais ir arkliais. Tačiau žiovuliu vieni kitus gali užkrėsti tik žmonės, šimpanzės, vilkai ir šunys.
