Articles on health topics Psichologinės reakcijos į ligos diagnozę ir efektyvios reagavimo strategijos
Šiuolaikinės psichologijos požiūriu, liga vertinama kaip krizė. Liga pacientui ne tik sukelia fizinį diskomfortą, papildomus rūpesčius, bet ir paveikia psichologinę asmens pusiausvyrą: kyla nerimas dėl ateities, iškyla iš atminties negatyvi informacija, prisiminimai, ką pacientas girdėjo, skaitė apie ligą. Susirgus iškyla vaizdiniai, paremti ne tik žmogaus patirtimi, bet ir jam įprastais reagavimo į stresą būdais, žmogaus charakteriu. Apibendrinsime dažniausias reakcijas, susijusias su ligų diagnoze ir efektyvius gydytojo reagavimo būdus.
Susierzinimas ir pyktis
Tai dažniausiai pasitaikanti pacientų reakcija į ligos diagnozę. Vieni pacientai, išgirdę diagnozę piktinasi tiesiogiai, jiems pikta dėl paties nemalonaus ligos fakto: „tik nueik pas tuos gydytojus, tai iš karto ras ligų“; kitiems pikta, kad gydytojas negali iš karto išgydyti ligos; dar kitiems pikta, kad jo apie ligą niekas neperspėjo anksčiau, kai, paciento manymu, dar buvo dar įmanoma ką nors pakeisti. Na, o pikčiausia būna tiems, kurie mąsto, kad „dabar teks vargti, gydytis ir būti priklausomu nuo gydytojo“, be to, mokėti už vaistus, „nuodyti“ jais organizmą ir rūpintis, kad neatsitiktų kas nors dar blogesnio. Tokiam žmogui ima atrodyti, kad dėl jo ligos kalta aplinka – jį „pribaigė“ artimieji, darbas, stresas ir t.t.
Dažniau gydytojo kabinete pasitaiko ne tiesmukiškas, o slopinamas pyktis, kuris gali pasireikšti užsispyrimu, priekabumu – pacientas domisi savo liga, pradeda nepasitikėti gydytojo kompetencija ir pastangomis; slopinamas pyktis gali pasireikšti ir familiarumu, sarkazmu, ironišku mandagumu.
Kokios geriausios įmanomos gydytojo reakcijos į susierzinimą ir pyktį? Svarbiausia – nepulti ginčytis ar įtikinėti. Pykstančiam žmogui reikia leisti išsisakyti, „nuleisti garą“, nepriimant jo „išsiliejimo“ asmeniškai. Pykstant veikia kitos smegenų sritys, nei mąstant logiškai, tad kol „nenuleis garo“, pacientui bus sunku logiškai mąstyti. Klausantis nepatenkintų pacientų pačiam gydytojui svarbu nepasiduoti nuoskaudai ir neteisybės jausmui, sąmoningai kartoti sau, kad tai ne „jis blogas“, o pacientas turi problemų. Gydytojas turėtų nekonfrontuoti, rasti su kuo sutikti; išreikšti apgailestavimą, kad pacientui blogai, tuomet glaustai išsakyti savo nuomonę. Gydytojas turi pripažinti, kad jis nėra visagalis, ir kad neįmanoma visiškai numatyti, kaip veiks gydymas, nevengti paaiškinimų, svarstyti kas dar padeda, kaip keisti gyvenimo būdą. Kraštutiniais atvejais, kai pacientas yra itin įpykęs, pokalbį gali sušvelninti ir slaugytoja. Kiekvienas sveikatos priežiūros specialistas turėtų prisiminti pacientų neigiamų emocijų ir nepelnytų nuoskaudų nesinešti namo.
Ligos neigimas
Ligos neigimas – retesnė, bet vis tik sutinkama reakcija į ligą. Dažniau pacientai taip reaguoja į lėtines ligas, tokias kaip arterinė hipertenzija. Siekdami sušvelninti nusiminimą ir baimę, pacientai kartais bando įtikinti save ir kitus, kad viskas nėra taip blogai: „tai niekai, kraujo spaudimas aukštas pas visus“. Jie netgi tiki stebuklingu išgijimu: „kelias savaites kraujo spaudimas geras, vadinasi jau pagijau“. Jie nesupranta pavojaus, tiki natūraliu organizmo atsistatymu: „kaimynas negėrė vaistų ir štai, vaikšto sau sveikas“. Kartais ligonis sutinka su gydytoju, bet nenori gydytis, nuolat pamiršta išgerti vaistus – tai tik dar viena, slapta neigimo forma.
Neigimo reiškinys kyla iš nepakeliamos baimės ir nerimo. Jis kiekviename mūsų gyvuoja kaip automatiška reakciją į bet kokią katastrofą, pavyzdžiui, daugelis žmonių kurį laiką emociškai negali patikėti žinia apie brangaus žmogaus mirtį. Neigimu kartais pasižymi sutuoktiniai, neigiantys, kad jų smurtaujantys partneriai kelia pavojų ar motinos, ignoruojančios savo vaiko neišgydomą ligą; pagyvenę žmonės. Akivaizdžiausiai neigimą demonstruoja žmonės, sergantys vienokia ar kitokia manija – jie neigia netgi savo poreikį miegoti ar finansines išlaidas.
Kaip gydytojui reaguoti, pastebėjus ligos neigimą? Nesveiką optimizmą reikia nedelsiant konfrontuoti, apie ligą kalbėti tiesiai ir stipriai, aiškiai apibūdinti įmanomas neigiamas pasekmes, blogiausiu atveju – išgąsdinti. Žinoma, neigimo išsklaidymas reikalauja energingų pastangų, tačiau nereikėtų į ligos neigimą numoti ranka – pacientas vis tiek kreipsis, tik jau vėliau, kai liga bus pažengusi ir žmogus nebegalės apsimesti, kad „viskas yra gerai“.
Baimė ir panika
Šios dvi reakcijos į ligos diagnozę ne retesnės nei prieš tai aptartos. Pacientas bijo ne pačios ligos, o jos komplikacijų ir pasekmių, pvz. hipertenzijos atveju, kai baiminamasi ne paties padidėjusio kraujo spaudimo, o insulto ir neįgalumo po jo. Taip pat pacientas bijo gydytojų nekompetentingumo ir vaistų kenksmingumo. Baiminamasi nežinomybės, tiesa, baimė būna ypač stipri, kai giminėje ar iš kaimynų kas nors sunkiai sirgo šia diagnoze ar net mirė. Paciento sąmonė piešia baisius vaizdus: kaip ateityje jis negalės dirbti, kaip taps našta arba bus nuvertintas artimųjų.
Baimė ne visada išreiškiama žodžiais, bet ją galima pastebėti, kai žmogus pabalsta, įsitempia, pradeda drebėti. Kūno kalboje pastebėjus nerimą ir įsitempimą, reikia paciento apie tai paklausti. Jei pacientas bijo, svarbu labai aiškiai paaiškinti, kaip situacija valdoma, nevartoti mokslinių terminų, nejuokauti. Jokiu būdu neniekinti ligonio baimių ir nenuvertinti, tarsi jo baimės yra nepagrįstos. Pacientą reikia raminti – būtent to jis tikisi iš gydytojo. Svarbu, kad ir pats žmogus įsisąmonintų, kada jį užvaldo baimė ar nerimas, ir suvoktų, kokiais fiziniais pojūčiais ir mintimis jis pasireiškia. Pajutus, kad jau apima nerimas, pacientas turi stengtis sąmoningai nusiraminti, pasirūpinti savimi, naudoti atsipalaidavimo pratimus. Nerimą taip pat mažina fizinis judėjimas ir bendravimas su aplinkiniais.
Neviltis ir saviplaka
Tai bene pati sudėtingiausia reakcija į ligos diagnozę. Šią reakciją pastebėti sunkiausia – pacientas nesiskundžia, atrodo užsidaręs, pavargęs, apatiškas. Ši reakcija yra blogiausia sveikimo atžvilgiu – kai žmogus nuleidžia rankas, net ir jo kūnas gali daug prasčiau reaguoti į paskirtą gydymą. Pasidomėję paciento savijauta, galime išgirsti tokius pasisakymus: „nieko čia nebepadarysi“; „tiek į save dėjau, sveikai gyvenau ir še tau“; „pats kaltas, nesirūpinau kūnu, buvau nepakankamai atsargus“. Pacientas nuolatos sau užduoda klausimą – kodėl būtent man taip atsitiko? Tada nubunda seniai kankinęs kaltės jausmas dėl praeities nusižengimų, klaidų ir pacientas nusprendžia –„ši liga yra bausmė už mano nuodėmes“. Nevilties reakcijos paprastai būdingos pesimistams, kurie gyvenime yra patyrę ir daugiau praradimų bei nesėkmių, dėl kurių, dažnu atveju, net nebuvo kalti. Tokie žmonės linkę visur matyti negatyvą ir nuvertinti pozityvius gyvenimo aspektus. Jie tiki, kad situacija tik blogės, nuolatos skųsis, stiklinė jiems visados bus pusiau tuščia.
Kaip gali reaguoti gydytojas, pastebėjęs neviltį ir paciento saviplaką? Visų pirma, jis turi pamėginti įkvėpti viltį ir skatinti aktyvų gydymąsi. Pacientas turi išmokti objektyviau matyti ateitį, šiuo atveju – vertinti ją pozityviau. Besigydantis turi stengtis norėti pasveikti ir kuo mažiau galvoti apie tai, kas nuo jo jau nepriklauso. Žinoma, normalu kurį laiką gedėti dėl to kas nutiko, tačiau sveika pasakoti pacientui apie tai, kaip turintys tą pačią ligą žmonės sugeba pozityviai žvelgti į gyvenimą ir patirti daug gerų jausmų.
Kasdienybėje pesimistui reikėtų mokytis būti sąmoningesniu ir mažinti tą laiką, kurį jis praleidžia nerimaudamas ir liūdėdamas. Kaltės ir bausmės idėjas vertėtų aiškiai konfrontuoti, vietoj to interpretuojant ligą kaip galimybę pozityviam gyvenimo keitimui. Žinoma, liūdintį pacientą visuomet verta palaikyti, pagirti ir padrąsinti.
Neigiamos emocijos trukdo pacientui sveikti – įrodyta, kad terapijos rezultatai yra kur kas geresni, kai gydymui nėra jokių psichinių kliūčių. Pastangos, įdėtos į ligonio supratimą ir psichologinį palaikymą ne tik padidina gydymo efektyvumą, bet ir išsaugo paciento ir gydytojo gerą nuotaiką bei savijautą.
Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė
Šaltinis: „Medekspresas“, 2016