Articles on health topics Erkės: senos ir naujos grėsmės
Dėl klimato kaitos šiltėjant Lietuvos žiemoms mokslininkai prognozuoja, kad erkių populiacija gali pagausėti ir jos aktyvios išliks beveik visus metus. Be to, yra tikimybė, kad išplis jų arealas ir pas mus atkeliaus naujų šių vabzdžių rūšių, iki šiol gyvenusių kitur. Nerimą kelia žinia, kad nuo jų galime užsikrėsti ne tik Laimo liga, erkiniu encefalitu, bet ir kitomis pavojingomis infekcijomis, apie kurias mūsų gydytojams trūksta žinių ir patirties, kaip jas diagnozuoti, gydyti. Tuo tarpu vis labiau įsibėgėjant pavasariui išalkusios erkės darosi agresyvesnės ir tyko aukų.
Faktai ir skaičiai neguodžia
Jau 2020 metų žiemą užkrečiamųjų ligų specialistai konstatavo, jog dalis erkių buvo aktyvios, kadangi dažniau laikėsi teigiama nei neigiama oro temperatūra, kas nėra įprasta šiam metų laikui. Tai atspindi ir sergamumo erkių platinamomis ligomis statistika. Pavyzdžiui, praėjusį gruodį įregistruota 12 erkinio encefalito atvejų, dvigubai daugiau nei užpernai. Sergamumo pakilimas fiksuotas visus metus. 2019 m. sausį–lapkritį įregistruota 700 ligos atvejų, ankstesnių metų vidurkis siekė 470.
Šeši asmenys 2019 m. nuo erkinio encefalito mirė, taip pat dvigubai daugiau nei ankstesniais metais. Sergančiųjų Laimo liga irgi buvo visu tūkstančiu daugiau, nei 2018- aisiais, per 3 tūkst. Gydytojų teigimu, nors šios ligos pasitaiko dažniausiai, nuo erkių galima užsikrėsti ir retesnėmis infekcijomis, tokiomis kaip babeziozė, anaplazmozė (erlichiozė), įvairios karštinės. Manoma, kad įsisiurbus erkei vienu metu galima užsikrėsti keliais patogenais, tai gali sukelti polimikrobines infekcijas.
JAV infektologai teigia, kad erkė, platinanti iškart trijų ligų sukėlėjus vienu metu, jų šalyje nėra retenybė. Jie pateikia pavyzdį, kad elnių kailyje gyvenančios erkės dažnai yra Laimo ligos, anaplazmozės ir babeziozės nešiotojos. Praėjusiais metais ne taip toli esančioje Švedijoje gydytojai, atlikę tyrimą viename iš šalies regionų, daugelio susirgusiųjų Laimo liga organizmuose aptiko ir babeziozės antikūnių. Iki šiol Lietuvoje ji buvo laikoma šunų liga, bet situacija gali būti pasikeitusi.
Klaidina panašūs simptomai
Babeziozės sukėlėjai, kurie naikina raudonuosius kraujo kūnelius, dažniausiai aptinkami gyvulių ar laukinių gyvūnų kraujyje ir įsisiurbus erkei pernešami mūsų augintiniams arba žmogui. Požymiai panašūs į gripo ir peršalimo: nuovargis, šaltkrėtis, karščiavimas, pykinimas, raumenų skausmai. Ypač sunkiais atvejais, sutrikus svarbiausių organų veiklai, gali ištikti mirtis. Tiesa, ne visi užsikrėtę ligos sukėlėju suserga. Tai gresia nusilpus imunitetui, sergant lėtinėmis ligomis.
Anaplazmozė pažeidžia baltuosius kraujo kūnelius granulocitus. JAV šios ligos sukėlėjus platina erkės, parazituojančios graužikų kailyje. Ji pasireiškia pykinimu, vėmimu, galvos skausmu, aukšta temperatūra, raumenų maudimu, silpnumu, gali varginti kosulys, atsirasti bėrimai. Dažniau suserga vyresnio amžiaus žmonės, turintys kitų sveikatos sutrikimų. Anksti nustačius ligą ir skyrus gydymą, paciento būklė pagerėja, priešingu atveju galimi inkstų, kraujavimo, kvėpavimo sutrikimai.
Susirgus erlichioze, atakuojama kita baltųjų kraujo kūnelių rūšis – monocitai. Požymiai, komplikacijos beveik nesiskiria nuo anaplazmozės ir babeziozės. Erkių pernešami virusai, bakterijos gali sukelti ir karštines – Uolėtųjų kalnų dėmėtąją, tuliaremiją, riketsiozes, grįžtamąją karštligę ir kt. Jos pasireiškia panašiai: karščiavimu, galvos, raumenų, pilvo skausmu, vėmimu, kartais ir bėrimais, dusuliu, kosuliu. Visų šių ligų inkubacinis laikotarpis gali trukti nuo 3 iki 14 dienų.
Ar tikrai viską žinome?
Laimo liga, kuria užsikrėtę maždaug 15–20 proc. Lietuvoje gyvenančių erkių, mūsų pernelyg negąsdina, nes daugeliu atvejų yra tiek pačių pacientų, tiek gydytojų atpažįstama ir sėkmingai išgydoma. Juolab kad pavojaus gyvybei nekelia. Vis dėlto jei nepastebime, kad mums buvo įsisiurbusi erkė, galime ir nesusieti ant odos atsiradusios eritemos (didelės paraudusios, niežinčios dėmės) su Laimo liga, ir manyti, kad tai koks nors odos pažeidimas ar alergija. Arba jei ji atsiranda vėliau, po mėnesio ar net dviejų, o taip irgi pasitaiko.
Klaidina ir tai, kad ji nebūtinai atsiranda įkandimo vietoje. Kiti negalavimai pradžioje yra bendro pobūdžio ir pasireiškia ne visiems – tai silpnumas, sąnarių, raumenų, galvos skausmas, pakilusi temperatūra. Neurologinių sutrikimų, tokių kaip radikuloneuritas, migruojantys raumenų, sąnarių skausmai atsiranda vėliau, jei liga negydoma. Galimi ir meningito požymiai, būdingas nuovargis, miego sutrikimai, galvos svaigimas, atminties pablogėjimas, sąnarių, odos pažeidimai.
Nuo Laimo ligos skiepų nėra, ir imuniteto persirgę neįgyjame, tad ja galime sirgti ne kartą. Nuo erkinio encefalito, ypač pavojingos ir dažnai mirtimi besibaigiančios ligos, galima apsisaugoti, tačiau lietuviai skiepytis neskuba, tikėdamiesi, kad neištrauks nelaimingo loterijos bilieto. Nepaisydami fakto, kad šios ligos sukėlėjais užsikrėtusių erkių yra visoje Lietuvoje, daugiausiai Kauno, Jonavos, Tarkų, Elektrėnų, Utenos, Zarasų, Visagino savivaldybių teritorijose.
Rizika pernelyg didelė
Praėjusiais metais mirė 6 asmenys, užsikrėtę erkiniu encefalitu. Viena vakcinos nuo šios ligos dozė kainuoja apie 30 eurų, pagal įprastą skiepijimo schemą jų reikia trijų, 1–3 mėn. laikotarpiu dviejų, po pusmečio dar vienos, vėliau palaikomųjų kas trejus–penkerius metus. Jei skiepijasi visa šeima, taikomos nuolaidos. Tikrai ne tokia suma, dėl kurios vertėtų rizikuoti sveikata ir gyvybe. Tai, kad visgi rizikuojame, rodo, jog žmonėms trūksta žinių.
Užkrečiamųjų ligų specialistai aiškina, kad padidėjusią riziką užsikrėsti šia erkių platinama liga turi miško ar laukų darbininkai, ūkininkai, turistai, grybautojai, uogautojai, bėgikai, orientacininkai. Taigi, kone kiekvienas mylintis gamtą lietuvis. Deja, infekuotų erkiniu encefalitu erkių yra ir miestų parkuose. Mokslininkai pateikia duomenis, kad šia liga užsikrėtę apie 1 proc. erkių. Matematiškai mažai, bet pernai jos sugebėjo užkrėsti net 700 žmonių.
Net vaikai žino, kad erkinis encefalitas sudėtinga, sunki liga, gresianti pavojingomis komplikacijomis. Prasideda ji kaip peršalimas ar gripas, po 2–28 dienų nuo erkės įkandimo pakyla temperatūra, vargina galvos, sprando, raumenų skausmai. Vėliau dalies ligonių būklė pagerėja, tačiau 20–30 proc. iš jų po trumpo tariamo pasveikimo užklumpa antroji ligos fazė, kuriai būdingi centrinės nervų sistemos pažeidimai, uždegiminiai pakitimai smegenyse. Apie trečdalis likusį gyvenimą kenčia nuo galvos skausmų, miego sutrikimų, negali susikaupti.
Tebegyvuoja nemažai mitų
Vienas labiausiai paplitusių – kad erkės yra skirstomos į gyvulines ir žmonių. Gamtininkai tvirtina, kad šių voragyvių mūsų šalyje gyvena maždaug dešimties rūšių, iš jų mums pavojingos 3–4, o agresyviausiomis laikomos aktyvios, greitos, kibios miškinės erkės. Jos gyvena atvirose miško vietose, proskynose, krūmynuose. Pievinės erkės kiek didesnės ir lėtesnės, jų buveinė – nešienautos pievos. Taiginė erkė retesnė, daugiau jų aptinkama šiaurinėje šalies dalyje.
Erkės tam tikroje vystymosi stadijoje gali būti ir labai mažytės, jos vadinamos nimfomis ir yra ne didesnės už aguonos grūdą. Tikimybė, kad pastebėsime ją ropojant per kūną ar įsisiurbus į odą – nedidelė. Juo labiau kad įkandimo metu nejuntame skausmo (erkių seilėse yra nuskausminančių medžiagų). Kitas mitas – kad nimfos neplatina ligų. Jei jos užsikrėtusios ligų sukėlėjais, gali užkrėsti ir mus. JAV mokslininkai teigia, kad būtent nimfos labiausiai platina Laimo ligą.
Dažnai abejojama, ar reikia skubėti traukti įsisiurbusią erkę, ypač jei po ranka neturi pinceto. Epidemiologai ragina nedelsti, traukti staigiu judesiu į viršų. Net jei straubliukas liks viduje, ji bus nebegyva ir užsikrėtimo procesas bus sustabdytas. Erkinio encefalito virusas randamas erkių seilių liaukose, ir į žmogaus organizmą patenka per pirmąsias dešimt minučių po įsisiurbimo. Laimo ligos sukėlėjas perduodamas per parą ar dvi, nes lokalizuotas erkės žarnyne. Dėl pasilikusio straubliuko neverta nerimauti, jis pasišalins savaime per kelias dienas.
Nebūkime nerūpestingi
-
Repelentas yra viena iš rekomenduojamų prevencinių priemonių erkių įsisiurbimo rizikai mažinti. Išsiruošę į mišką, sodą, parką, paežerę atviras kūno vietas papurkškime repelentu, ne kokiu pakliuvo, o atbaidančiu būtent erkes;
-
Įsidėmėkite, kaip turėtų būti naudojami repelentai: kaip juos purkšti, ant odos ar ant drabužių, kiek laiko jie veiksmingi, kaip tai lemia oro sąlygos – lietus, vėjas, karštis ir kt.;
-
Apsivilkite drabužius ilgomis rankovėmis, ilgas kelnes, jas sukiškite į kojines, nepamirškite galvos apdangalo. Jei rūbai bus šviesūs, greičiau pastebėsite erkę;
-
Jei turite šunį, pasirūpinkite ir jo apsauga – specialiu antkakliu ar lašiukais;
-
Apsižiūrėkite patys ir apžiūrėkite augintinį kas kelios valandos dar būdami gamtoje;
-
Grįžę į namus iškart persirenkite ir dar sykį atidžiai apsižiūrėkite patys ir atidžiai patyrinėkite šuns kailį;
-
Drabužius taip pat apžiūrėkite ir iškart išskalbkite. Net ir po skalbimo erkės gali likti gyvos, jos žūsta tik aukštoje temperatūroje, tad skalbkite karštesniu vandeniu.
