Vabzdžių įkandimai – ne tokie jau ir nekalti

Aut. Teodora Vaitkutė

Kad ir dešimt uodų cvakteli, anokia bėda – pasikasome ir po kelių dienų užmirštame. Panašiai ir su mašalais, iškyrus jų daugybinius įkandimus, kurie kelia didesnį pavojų. Nemalonūs sparvų įgėlimai niežti ilgiau, yra skausmingesni, kartais susidaro papulės, pūliniai, dažniau pasitaiko alerginių reakcijų, bet jos nėra itin pavojingos. O štai širšių, kamanių, vapsvų, ypač bičių, geriau pasisaugoti. Apie 2 proc. pasaulio gyventojų alergiški vabzdžių įkandimams, labiausiai – šių keturių. Kai kuriems žmonėms tai gali kainuoti ir gyvybę. Deja, nemaža dalis nežino, kad yra jautrūs jų nuodams, ir tai gali paaiškėti bet kada, be jokių įspėjamųjų ženklų, todėl įsiruošus į gamtą rekomenduojama, kad daiktų krepšyje atsidurtų ir repelentai.

Vieni patys puola, kiti tik ginasi

Vasarą labiausiai gadinančius nuotaiką zyziančius ir dūzgiančius gyvius galima suskirstyti į kelias grupes – kraujasiurbius uodus ir mašalus, dvisparinius sparvas ir aklius, vapsvų šeimai atstovaujančias vapsvas, širšes, taip pat bites ir jų šeimai priskiriamas kamanes. Pirmųjų dviejų atstovai elgiasi panašiai – uodai praduria odą, kad galėtų prisisiurbti kraujo, mašalai ir musės jos truputį iškanda, tarsi atkerpa žirklutėmis. Abiejų seilėse yra nuskausminančių ir plečiančių kapiliarus medžiagų, palengvinančių kraujo tekėjimą. Sparvų ir aklių seilėse yra ir toksinų.

Bitėms, kamanėms, vapsvoms ir širšėms mūsų kraujas nerūpi. Jos gelia tik besigindamos ir geldamos suleidžia nuodų. Įgėlus bitei, jos geluonis kartu su nuodų maišeliu įstringa ir lieka odoje, iš jo į kraują išskiriamas iš įvairių baltymų, peptidų, aminų ir fermentų susidedantis skystis. Pagrindinė bičių nuodų sudedamoji dalis, kalta dėl juntamo skausmo, yra melitinas, o skausmą stiprina, niežulį kelia histaminas. Kamanės, širšės ir vapsvos gali gelti ne kartą, jų geluonis nelūžta ir jos nežūsta. Jų nuodų cheminė sudėtis šiek tiek skiriasi nuo bičių.

Jeigu nepastebėjote, kas jums įkando, gerai apžiūrėkite įkandimo vietą. Įgėlus bitei ar kamanei pamatysite nedidelę iškilią raudoną dėmelę su baltu taškeliu viduryje, o jei liko geluonis, pastebėsite ir tamsios spalvos svetimkūnį. Ten, kur pasidarbuoja sparvos paprastai matomas nemažas paraudimas ar papulė ir šiek tiek ištekėjusio kraujo. Širšių, vapsvų krimstelėjimą pažinsite iš 5-10 centimetrų skersmens paraudimo, ta vieta bus ir patinusi, tarsi aptirpusi. Uodų, mašalų įkandimai nedideli, mašalų dažniausiai būna keletas ar daugiau, jie išsidėstę netoli vienas kito, grupelėmis, uodų – paprastai pavieniai. Juos nieži, skausmo beveik nesijaučia.

Reakcijos gali būti labai skirtingos

Nuodams patekus į kraują, prasideda organizmo imuninis atsakas. Į įkandimo ar įgėlimo vietą pirmieji skuba limfocitai, pasirengę kovai su nepažįstamu įsibrovėliu. Jie ir sukelia patinimą, paraudimą įkandimo vietoje. Su uodų, mašalų seilėmis į kraują patekusios medžiagos dažniausiai nestipriai sudirgina odą, vargina nedidelis skausmas, niežulys. Jei mašalai sugelia labai stipriai, gali pasireikšti simultoksikozė, būsena, kai pakyla temperatūra, atsiranda širdies, kraujospūdžio, kvėpavimo pakitimų. Aklių, sparvų įkandimą lydi deginimo jausmas, paraudimas išsilaiko kelias valandas ar dienas, kartais gali susidaryti ir pūlinys.

Bičių, širšių, vapsvų įgėlimo vietoje jaučiamas aštrus skausmas, patinimas, kuris paprastai išnyksta per kelias valandas, rečiau patinimas išplinta į visą galūnę. Pavojingiausia, kai kartu ar po kurio laiko prasideda galvos svaigimas, pykinimas ir vėmimas, apima bendras silpnumas, atsiranda po visą kūną plintantis bėrimas, padažnėja kvėpavimas, žmogus ima švokšti, krinta kraujospūdis, galiausiai jis praranda sąmonę. Šie simptomai yra anafilaksinio šoko, pačios stipriausios ir pavojingiausios alerginės reakcijos, kuri dažnai baigiasi mirtimi, požymiai.

Jei bitės, širšės ar vapsvos įgelia į kaklą, liežuvį, apatinio žandikaulio sritį, vietinė audinių reakcija tampa pavojinga gyvybei dėl kvėpavimo takų tinimo, žmogus, lauku nesuteikus pagalbos, gali uždusti. Jeigu esate alergiškas, kiekvienas pakartotinis įgėlimas padidina anafilaksinio šoko riziką. Ji išauga ir esant daugybiniams šių vabzdžių įgėlimams vienu metu, nors iki tol alerginių reakcijų nepasitaikė. Nukasius vabzdžių įgeltą vietą, jos nedezinfekavus, galima antrinė infekcija, sustiprinanti uždegiminę reakciją. Žaizdelė gali ir supūliuoti. Jeigu esate alergiškas įkandimams, jums būtini vaistai nuo alergijos.

Kiekvienas turime būti pasirengęs

Dėl vieno kito uodo ar mašalo įkandimo per daug nesukame galvos. Beje, kai kurie gydytojai pataria niežinčią vietą ne kasyti, o pliaukštelėti per ją ranka keletą kartų. Jei jau nebegalite kentėti, jums gali padėti niežulį mažinantys vaistai. Jie pagelbės ir po sparvų, aklių atakų. Jei susidaro papulės, labiau patinsta, uždėkite į audinį įvynioto ledo ar šaltą kompresą. Jie padės ir įgėlus širšei, vapsvai. Po šių įkandimų prasidėjus net ir nestipriai alerginei reakcijai, pravers geriami antihistamininiai preparatai.

Po bitės įgėlimo, jei liko geluonis, reikia jį kuo skubiau ištraukti, geriau ne spaudžiant pirštais ar pincetu, o braukiant nagu, peiliu ar kitu daiktu iš apačios. Priešingu atveju nuodų maišelio turinys, jei jų ten likę, sutekės į kraują. Pastebėjus anafilaksinio šoko pirmuosius simptomus reikia skubiai išgerti, o dar geriau susileisti antihistamininio preparato (jis greičiau suveiks) arba adrenalino ir nedelsiant nė minutės vykti į gydymo įstaigą patiems arba kviesti greitąją pagalbą. Kol jos laukiate, paguldykite nukentėjusįjį ant nugaros ir pakelkite jo kojas. Jei jis netenka sąmonės ir nustoja kvėpuoti, atlikite dirbtinį kvėpavimą, širdies masažą.

Žinantiems, kad yra alergiški vabzdžių įkandimams, jūsų kasdieninis palydovas turėtų būti vaistai nuo alergijos arba drenalinas, geriausia – injekcinio tirpalo automatiniame švirkšte, nes ištikus anafilaksiniam šokui galite nesuskubti jo pritraukti į paprastą, nekalbant apie tabletes, kurios tikrai nespės suveikti. Nelaikykite injekcijoms skirtų vaistų automobilyje, nes šiltuoju metu čia dažnai tvyro didelis karštis, dėl to jie gali tapti nebeveiksmingais. Tačiau kaskart išeidami iš namų nepamirškite pasiimti. Kitas efektyvus gydymo metodas – specifinė imunoterapija mažomis alergeno dozėmis, kurią reikia pradėti iki šiltojo sezono. Ji sumažina alerginės reakcijos intensyvumą.

Tai verta žinoti:

Bičių, tiek naminių medunešių, tiek laukinių įkandimai žymiai dažniau sukelia alergiją palyginus su kamanėmis, širšėmis ir vapsvomis.
Net jeigu jums buvo ne kartą įgėlusios širšės, bitės, vapsvos ir niekada nepasireiškė alerginė reakcija, negalite būti tikri, kad jos išvengsite ateityje. Be to, kiekvienam gali pasitaikyti, kai vienas šių vabzdžių įgels pavojingoje vietoje. Todėl antialerginių preparatų su savimi, ypač vykstant į gamtą, reikėtų turėti kiekvienam.
Repelentai sėkmingai atbaido uodus, tačiau mašalų, sparvų ir aklių beveik neveikia. Jokie repelentai neapsaugo nuo bičių, vapsvų ir širšių. Todėl alergiškiems asmenims patartina vengti vietų, kur šių vabzdžių yra daug – žydinčių pievų, gėlynų, sodų, kuriuose noksta vaisiai ir uogos. Būkite atsargūs valgydami saldumynus, vaisius ar gerdami saldžius gėrimus.
Vykstant į gamtą geriau nesikvėpinti, nenaudoti kvapnių odos priežiūros priemonių. Malonūs kvapai privilioja daugelį vabzdžių. Taip pat juos vilioja ir prakaito kvapas, todėl būkite nusiprausę, geriausia bekvapiais prausikliais.
Lietuvoje nuo vabzdžių įkandimų kasmet nukenčia apie 10 tūkst. žmonių, tai yra, tiek jų dėl šios priežasties kreipiasi į gydymo įstaigas.
Anafilaksinis šokas kiekvienais metais pasireiškia apie 200 asmenų, kuriuos sugėlė vabzdžiai.

Įdomūs faktai

Kanda ir kai kurios mūsų šalyje gyvenančios musių rūšys. Musių, kaip uodų patelėms reikia kraujyje esančių medžiagų kiaušinėliams subrandinti.
Lietuvoje veisiasi kelių rūšių vorai, galintys įkasti žmogui. Tai vapsvavoris ir voras kryžiuotis. Jis odą perkasti gali tik būdamas suaugęs. Nors vorai turi nuodų, juos kąsdami žmogui naudoja retai. Greičiausiai tai gali padaryti vapsvavoris, o jam įkandus pajustume panašius požymius kaip ir įgėlus širšei – skausmą ir patinimą.
Klajoklinio ar taškuotojo diegliavorių patelės įkandimas pasireiškia stipriu skausmu, paraudimu, patinimu, šalčio krėtimu. Šie simptomai praeina tik po kelių dienų ar net savaičių. Skaudžiai įkasti gali ir vandeninis sidabriukas. Lietuvos vorai odą pradrėskia, tačiau nuodai nėra kenksmingi žmogui, jie skirti aukai, kuria maitinasi, neutralizuoti, teigia gamtininkai.
Prie vabzdžių įkandimų priskiriami ir skruzdžių įkandimai. Kai kurių skruzdėlių rūšių (pvz., raudonųjų) atstovės turi geluonį ir nuodų, kurių įleidžia geldamos, jie sukelia niežulį, odos uždegimą ir dirginimą. Kiti turi nuodingąją liauką, bet neturi geluonies, jie kanda. Pulti ir gintis šie vabzdžiai gali ir papurkšdami cheminių medžiagų (tokių, kaip skruzdžių rūgštis). Jie sudirgina odą, ji parausta, skauda.