Советы по различным темам Kad „neužsidegtų“ šlapimo takai: ko negalime išvengti ir kaip įmanoma apsisaugoti?
Šlapimo takų uždegimas – viena iš dažniausiai pasitaikančių infekcijų. Deginantis skausmas šlapinantis gali ilgai nepraeiti, o dar tas nemalonus pojūtis, kai atrodo, kad į tualetą nori kone kas minutę, nors pūslė būna neprisipildžiusi ir išvarva vos keli lašai. Tačiau net ir tada, kai simptomai būna vos juntami ar jų visai nėra, šią ligą būtinai reikia gydyti, kad ji netaptų lėtine ar nesikomplikuotų į inkstų uždegimą, kartais – net į gyvybei pavojingą sepsį.
Kai bakterijos patenka ten, kur nereikia
Šlapimo takų uždegimu paprastai apibendrintai vadinamas šlapimo pūslės arba šlaplės, prostatos uždegimas, o inkstų uždegimai išskiriami kaip atskira diagnozė. Šlapimo takų uždegimą sukelia bakterijos, tarp jų labiausiai paplitusios Escherichia coli, galimi sukėlėjai yra enterokokai, stafilokokai, pseudomonos, proteus, kitos enterobakterijos, aptinkamos žarnyne. Rečiau – grybeliai ar virusai. Bakterijos, patekusios į šlaplę, ima greitai daugintis, o po to nukeliauja ir į šlapimo pūslę.
Jeigu imunitetas nėra nusilpęs dėl dažnų peršalimų, kitų ligų, ilgalaikio streso ar kitų priežasčių, organizmas su jomis kovoja ir jokių sutrikimų neatsiranda. Bakterijų aktyvumą gali išprovokuoti maudymasis šaltame vandenyje, sėdėjimas ant šalto paviršiaus. Taip gali atsitikti ilgai vaikštant su šlapiu maudymosi kostiumėliu ar drėgnais drabužiais, ypač pučiant vėjui, nepakankamai šiltai apsirengus žiemą, per šalčius dėvint plonas kojines, sijonus, kelnes.
Įtakos turi ir anatominiai ypatumai. Moterys šlapimo takų uždegimais serga žymiai dažniau nei vyrai, nes jų šlaplė yra trumpesnė, todėl ją lengviau pasiekia žarnyno bakterijos iš tarpvietės ir išangės, o iš čia jos greičiau patenka į šlapimo pūslę. Viena priežasčių gali būti apatinių šlapimo organų disfunkcija (ne pilnas pasišlapinimas, neurogeninė šlapimo pūslės disfunkcija), įgimtos anomalijos. Rizikos faktorius yra ir išorinių lytinių organų uždegimai, lytiniu keliu plintančios ligos.
Vyrai šlapimo takų uždegimu serga rečiau, bet sunkiau nei moterys. Vyrų šlapimo takų infekcijas dažniausiai įtakoja gretutinės ligos, tokios kaip prostatos padidėjimas, prostatos uždegimas, prostatos vėžys, šlaplės susiaurėjimas, nes dėl šių priežasčių sutrinka šlapimo nutekėjimas. Laiku pradėjus gydymą, vyrų apatinių šlapimo takų infekcijos nesunkiai išgydomos ir praeina be didelių komplikacijų. Tačiau jei simptomai ignoruojami, padidėja inkstų, prostatos ar sėklidžių uždegimo rizika.
Retas šlapinimasis, pavyzdžiui, sergant inkstų ar šlapimo pūslės akmenlige, šlapimo sistemos organų ar gretimų organų onkologinėmis ligomis, vyrams – prostatos ligomis, kai šlapimas kaupiasi šlapimo pūslėje ar inkstuose irgi sukuria palankią terpę bakterijoms daugintis. Sergant diabetu dažniau puola infekcinės ligos, tarp jų ir šlapimo takų uždegimai. Menopauzės amžiaus moterims dėl suplonėjusių šlapimo organų sienelių sumažėjus gleivinės atsparumui bakterijoms, uždegimai ypač linkę kartotis.
Požymių daug ir jie labai įvairūs
Šlapimo takų uždegimo simptomai priklauso nuo to, į kokį organą pateko infekcija. Jei tai šlaplė ar šlapimo pūslė, tipiški požymiai yra skausmas ir deginimo pojūtis šlapinantis, padažnėjęs šlapinimasis ir nedidelis šlapimo kiekis vieno šlapinimosi metu, staigus noras šlapintis, šlapime pasirodęs kraujas arba drumstas, tamsios spalvos, specifinio kvapo šlapimas. Moterims gali skaudėti pilvą, vyrams išangę. Dažnai sergantiesiems atrodo, kad jie negali iki galo ištuštinti pūslės.
Kai bakterijos patenka į inkstus, būdingas nugaros ir šonų maudimas, skausmas. Vienas iš charakteringų inkstų uždegimo požymių – šaltkrėtis, toks stiprus, kad ligoniui net dantys barška. Jį paprastai lydi stiprus karščiavimas, kurio nesiseka įveikti vaistais, jis užsitęsia. Pykinimas ir vėmimas – dažni lydintieji šios ligos simptomai. Tuo metu šlapinimosi sutrikimų nepasireiškia. Pažymėtina, kad į inkstų uždegimą gali komplikuotis virusinės kvėpavimo takų infekcijos.
Šlapimo takų uždegimai diagnozuojami atliekant paprastą šlapimo tyrimą. Tačiau svarbu laikytis keleto taisyklių, kad rezultatai būtų tikslūs. Tiriamas pirmasis rytinis šlapimas, be to, šlapimas tyrimui turi būti paimamas šlapinimosi viduryje. Tai leidžia išvengti atvejų, kai į jį patenka bakterijos nuo tarpvietės odos, nors pačiame šlapime jų nėra. Taip gali būti klaidingai nustatytas ir gydomas uždegimas, nors pacientas iš tiesų juo neserga.
Šiai ligai gydyti dažnai skiriami antibiotikai, tam, kad būtų galima parinkti efektyviausiai veikiančius konkrečią uždegimą sukėlusią bakteriją, atliekamas šlapimo pasėlio tyrimas. Jam imamas rytinis šlapimas (arba šlapimas, kuris pūslėje buvo ilgiau nei 4 val.) ir surenkamas į sterilų indelį. Laboratorijoje šlapimas sėjamas ant mikrobiologinių terpių. Kai bakterijos susiformuoja, jos identifikuojamos ir atsakyme pateikiamas infekcijos sukėlėjas bei jo jautrumas antibiotikams.
Prioritetas – nustatyti aiškią priežastį
Net ir laiku nustačius šlapimo takų uždegimą, jį gydant, kai kuriems žmonėms simptomai susilpnėja, bet neišnyksta, arba nemalonių pojūčių nebelieka, tačiau šlapime vis dar randama bakterijų. Yra tokių, kurie pasveiksta, bet po kurio laiko liga atsinaujina ir nuolatos kartojasi, regis, be jokios priežasties. Tai ypač būdinga moterims. Lėtinis šlapimo takų uždegimas gali išsivystyti ir bakterijoms įgijus atsparumą antibiotikams, tokie atvejai siejami su nesaikingu jų vartojimu.
Šiems pacientams atliekami papildomi tyrimai siekiant išsiaiškinti, ar šlapimo takuose nėra anomalijų, dėl kurių šlapimas susilaiko. Paprastai daromas pilvo ir šlapimo organų ultragarso tyrimas arba intraveninė urografija, kai į šlapimo sistemą suleidžiama kontrastinės medžiagos, o po to atliekama rentgenograma. Ji leidžia įvertinti sistemos anatominius pokyčius, organų dydį, formą, pakitimus, praeinamumą, simetriškumą, nustatyti susiaurėjimo, plėtimosi priežastį.
Dar vienas informatyvus tyrimo metodas – skaitmeninė cistoskopija, atliekama su nejautra. Jo metu miniatiūrine kamera iš vidaus apžiūrima šlapimo pūslė, gali būti paimamas audinio gabalėlis ištyrimui (biopsija), ar ligonis neserga onkologine liga. Ji pasitelkiama komplikuotų šlapimo takų infekcijų gleivinės pažeidimams, šlaplės erozijai ar fistulei įvertinti, padeda aptikti retesnes patologijas, tokias kaip divertikulai (išvaržos) ar ureterocelės (šlapimtakio defektai).
Patys išsamiausi yra magnetinio rezonanso tomografijos arba kompiuterinės tomografijos tyrimai. Tiesa, jie dažniausiai atliekami šlapimo takų uždegimo varginamiems pacientams įtariant piktybinius šlapimo sistemos organų navikus, akmenligę ir pan. Jie gali būti pasitelkiami ir norint išsiaiškinti, ar šlapimo pūslės, šlaplės uždegimas nesikomplikavo į inkstų uždegimą ir tiksliai įvertinti inkstų uždegiminius pakitimus sergant inkstų geldelių uždegimu – pielonefritu.
Svarbu nesigydyti savarankiškai
Šlapimo takų uždegimas tikrai nėra ta liga, kurią galima gydytis savarankiškai. Net tais atvejais, kai atrodo, kad nieko čia rimto, pagersiu arbatų ir per kelias dienas savaime praeis. Dar blogesnis sumanymas savo nuožiūra gerti vaistus, tarkime, likusius nuo praėjusio karto, kai sirgote. Bendra taisyklė, kurios protinga laikytis – jeigu simptomai nesusilpnėja per dvi dienas, būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją, o jis, prireikus, nukreips jus specialisto konsultacijai.
Pavojaus lemputė turėtų užsidegti visada, kai jaučiant šlapimo takų uždegimo požymius pakyla ir temperatūra, šlapime matote kraujo. Tokiais atvejais gydytojas atliks tyrimus ir paskirs gydymą, priešuždegiminius preparatus arba antibiotikus, jeigu reikia, skiriami nuskausminantys vaistai.
Rekomenduojama gerti kuo daugiau vandens, ne mažiau kaip 6–8 stiklines per dieną, kadangi vanduo išplauna bakterijas, be to, kai šlapimas mažiau koncentruotas, mažiau skauda šlapinantis. Šilti kompresai pilvo apačioje taip pat padeda pasijusti geriau. Kai tik šlapimo pūslė prisipildo, nedelskite ir pasišlapinkite, neatidėliokite, svarbu pasišlapinti pilnai.
Išvengti šlapimo takų uždegimo ir minėtų nemalonių pojūčių padeda ir paprastos prevencinės priemonės, tokios kaip apsiprausimas po lytinių santykių, po jų patartina ir pasišlapinti. Intymios higienos prausiklis – geriau naudoti tokį, kuris yra be kvapiųjų medžiagų. Lytinių santykių metu reikėtų naudoti lubrikantus. Taip pat patartina vengti aptemptų apatinių ir kelnių, dėvėti natūralaus pluošto apatinius. Žinoma, neužmiršti pasinaudojus tualetu šluostytis nuo šlaplės link išangės.
